top of page

Mamos istorija #004

Diagnozuota vidutinio laipsnio pogimdyminė depresija. Praeitas 2,3 metų gydymo kursas. Depresiją esu gydžiusi ir anksčiau. Atpažinau pasikartojančius jausmus. Vienądien maitindama tiesiog nusprendžiau, kad nebegaliu pakelti tos beprasmybes. Man kiekvienas maitinimas buvo kančia. Nusprendžiau, kad maitinsiu iki pusmečio. Įvedžiau anksčiau primaitinimą, kad sumažint žindymų skaičių. Ir sukakus tam pusmečiui nukeliavau pas specialistus, kol viską diagnozavo ir prasidėjo gydymas praėjo dar mėnuo. Tad savo kūdikį maitinau 7 mėn. Jūs net neįsivaizduojat, kokia laimė buvo maitinti buteliuku, tada sūnus nurimdavo, meiliai žiūrėdavo savo didelėm akutėm ir glostydavo man ranką. Neapsakomai palengvėjo. Taip baigėsi ir naktiniai maitinimai. Ir tam tikra prasme buvo geriau. Geriau, nes nebuvo, ko nebegalėjau tverti, geriau, nes rūpinausi ir padėjau sau. Kūdikystė nebuvo gražus metas, manau, todėl, kad sirgau. Nes laikui bėgant suprantu, kad ne nuo kūdikio lengvumo ar sunkumo priklauso sunkumas būti mama, o nuo to, kaip viską matai. Man vieneri metai ėjo beprotiškai ilgai, nors tuos metus nė nebuvau viena. Auginom dviese. Negaliu pasakyti, kad ir po gydymo jaučiuosi geriau, pilnesnė jėgų ar motyvuota. Mano nuomone tiesiog esu stabili ir žinau, ką privalau padaryti, tad tikrai žinau ir drąsinu kreiptis pagalbos, kad paverstumėte kelias dienas pakenčiamas ir geresnes. Neverta kentėti.



bottom of page