top of page

Mamos istorija #007

Turėjai susukusi scenarijų, kad tikrai pagimdysiu laiku ir natūraliai, oh well🙄 3 diena po termino su siuntimo važiavau į antakalnį tikrintis, leido palaukti iki 41 savaitės. Sportavau , tvarkiau namus, ant kamuolio sėdėjau, daug vaikščiojau- taip aktyviai stengiaus prikviesti mažylę. Jau ir nerimukas ir emocijos užkilo, nors visą nėštumą labai rami ir susitelkus buvau. Tai 41+0 paguldė ir davė vaistukų gimdos takų paruošimui. Kaklelis buvo visiškai uždaras. Tai jau biški baimė pramušė, nes nebuvau tam pasiruošus. Vaistukų pagalba užsikūrė veikla-kaip gydytojas paminėjo ką motina gamta per 3 savaitę , mes turim laiko 3 dienas. Naktis buvo bemiegė, bet visus sąrėmiukus tvarkingai iškvėpavau tai tikrai nebuvo sunku. Gal man labiau buvo liūdna, kad būti turėjau viena, nes negavau pradžioj privačios palatos (vėlgi juk mano scenarijui ne taip buvo susukta), nes tikrai paskutinėm savaitėm emociškai buvo nelengva. O dar seselė pakomentavo, kad ko čia verkiu juk nelaikas dabar, tuoj būsiu mama. Na, o po to ryte patikrinus buvo 4 cm, nuleido vandenis ir buvo žali. Tai pradėjo leist oksitociną (trigubai padidino dozę) ir prasidėjo linksmybės, nes vėrėsi greitai, buvo labai intensyvu, ir jau kvėpuoti sunku. Bet vistiek kvėpavimas ir nusiteikimas, kad sąrėmiai esu aš, jie negali būti stipresni už mane - labai padėjo. Ištvėriau be epidūro. Procesas nuo reguliarių sąrėmių truko 8 val. Jei kas dabar paklaustų ar buvo sunku net nežinočiau ką atsakyti, nes gimdymo “skausmus” pamiršau, bet va psichologiškai susigyvent sunkiau su šia istorija, nes labai norėjau to natūralaus proceso. Tai mintyse vis prabėga mintys- gal reikėjo palaukti, kokia įtaka vaikeliui ir tt. Ir šiaip jaučiausi “išprievartauta” gimdymo namuose- nebuvau net tinkamai informuota apie skatinimą, kuris manęs laukia. Gavau tik pasirašyti krūvą popierių…O taip , lyg tik jie man ir terūpėjo tuo metu…Bet po truputį viskas susigulėjo. Aišku, gerai kad yra kas užima laiką ir nėra kada įsisukti į tas mintis… Tik tiek, kad tos mintys savaip vis tik randa kelią. Kartais atsikeldavau naktį, pažiūrėdavau į miegantį vyrą ir toks žvėriškas pyktis užimdavo, kad jis gali miegoti, o aš turiu keltis pamaitinti vaikelio. Kai kuriom dienom užvaldydavo neapsakomas liūdesys, kad nesugebėjau pagimdyti pati, kad noriu atsukti laiką ir vėl pabandyti, kažkaip pakeisti scenarijų. Aš vis dar nežinau ar tai buvo melancholija ar tiesiog hormonų siautulys, nes net nebūčiau patikėjus, kad manyje slepiasi tiek daug ne liūdesio,o pykčio energijos.



bottom of page