top of page

Mamos istorija #008

Turbūt daugiau nei mėnesį po dukters gimimo buvau kosmose ir ne gerąja prasme. Planinis cezaris, apie kurį sužinojau kelios savaitės iki jos gimimo. Nors sąmoningai suvokiau, kad kitaip nepavyktų, bet sujaukė mintis, jausmus, hormonus ir viską, kas įmanoma. Jaučiau liūdesį, nusivylimą situacija ir savimi. Galiausiai viskas vyko ne pagal planą: žindyt nesisekė, atsirado žaizdos, dukrai krito svoris, tad iš ligoninės išleido tik su pažadu, kad primaitinsime papildomai. Skendau ašarose, vaikas buvo neramus, nemiegojo, jei nejausdavo šalia manęs, o man buvo šokas, kad tiesiogine žodžio prasme negaliu atsitraukti nė per žingsnį. Vyras nesuprato, kas su manimi vyksta, trūko emocinio palaikymo. Maždaug po mėnesio ar kiek daugiau kažkaip netikėtai pajaučiau, kad tiesiog prašviesėjo akyse. Negaliu paaiškinti, kaip tai įvyko. Galbūt, kad įveikėm žindymo sunkumus, gal kad radau būdų išeiti iš namų (dukra negulėjo vežimėlyje, nei auto kėdutėje, prasidėjo nuolatiniai pilvo skausmai, o tai irgi sunkino padėtį), susitikti su žmonėmis.



bottom of page