top of page

Mamos istorija #009

Po CP jaučiausi puikiai, iškart gavau vaikelį ir kartu išisnuoginę gulėjome 5 val. Laukiau oksitocino bangos, tačiau nesėkmingai. Vis pergyvenau, ar “užkursiu” krūtinę. Pergyvenau, kad išrengiau sūnų ir laikau ant krūtinės, nes visos praeinančios seselės komentavo “sušaldysi vaiką!”. Vėliau pergyvenau, kad mano vaikui krenta svoris. O man taip skauda, kai žinda. O pjūvio vieta ir gimdos susitraukimų skausmas…. Atrodo, nuo tos sekundės, kai gimė sūnus, pas mane įsijungė survival mode. Ligoninėj teko kovoti už save, nes klausi- atsakymų negauni. Tik psichologinį smurąa arba patyčias. Tokia pirma pradžia stipriai paveikė emociškai, psichologiškai, morališkai ir fiziškai. Grįžus namo, atrodė, sienos pradėjo gydyti. Tačiau kasdien išgyvenau jusmus patirtus ligoninėje ir verkiau po n kartų per dieną. Verkiau, kad manęs sūnus nedžiugina, kad “nejau taip mūsų gyvenimas ir atrodys visą likusį laiką…”, kad skauda viską, kad skauda papus, kad pavargau, noriu miegoti, valgyti ir sugyti. Ir vėl savęs gaila pasidaro. Dar verkiu. Kol aš kas 40 min ant sofos maitindavau, vyras maitindavo mane ir masažuodavo. Atnešdavo sūnų ir sakydavo “bet tu pažiūrėk, kokį gražų sūnų turim”. O aš taip negalvojau. Galvojau, kad šakės… Tačiau laikas bėgo, sūnus augo, vyras išlaikė pozytivumą, nerimas slūgo, tapo vis lengviau susitvarkyti su kasdienybe. Tam prireikė laiko ir labai gelbėjo artimųjų pagalba. Kaip pirmakartei mamai, sunku suprasti, kad viskas kas mėnesį keičiasi, kad vaikas auga ir naujagimystė netruks amžinai. Tas supratimas atėjo ne per seniausiai.. po pusės metų. Po 6 mėn gyvenimas pasidarė šviesus ir šiandien labai juo džiaugiuosi! Džiaugiuosi sūnumi ir mūsų šeima.



bottom of page