Mano motinystės melancholija truko trumpai, vos pirmą savaitę, tačiau labai gerai prisimenu tą jausmą. Ašaros byrėdavo vakarais, kai abu susėdę tamsoje žiūrėdavom į man ant rankų miegančią dukrą. Kadangi mes su vyru kelis metus draugavome per atstumą, momentai, kuomet po buvimo kartu reikėdavo išsiskirti ir tos pirmosios dienos atskirai būdavo labai skaudžios ir vienišos, norėdavau lėkti atgal ir būti kartu. Taip ir jaučiausi tais vakarais su dukra ant rankų. Jaučiausi vieniša, su plyštančia širdim. Tuo pačiu ir dėkinga, laiminga. Susimaišę jausmai.
top of page
bottom of page