Mūsų pirmagimis labai lauktas, o su vyru esame kaip vienas kumštis, komanda. Tikriausiai nuo šio fakto turiu pradėti. Gimdymas buvo natūralus ir vyko sklandžiai, o vyras buvo šalia visą laiką (išskyrus patį gimdymą (mano iniciatyva)). Po gimdymo žiūrėdama kaip vyras elgiasi, žiūri ir bendrauja su mūsų kūdikiu išvien verkdavau.. IŠ LAIMĖS IR PILNATVĖS JAUSMO. Grįžę namo su tuo pačiu jausmu užplūdo ir mintys apie tai, kaip greitai mūsų sūnus išaugs, kad tie "pirmi kartai" nebepasikartos, kad ši akimirka - vienintelė. Sekančios mintys - kad visas vyro dėmesys buvo nukreiptas į naują šeimos narį, todėl jaučiausi kiek atotolusi ir "nebeįdomi" vyrui (džiaugiuosi, kad esame atviri vienas kitam ir galėjau savo jausmais su juo pasidalinti). Taigi, man pogimdyvinė melancholija pasireiškė ašaromis bet kur, bet kada ir dėl bet ko bei minčių (ir jas lydinčių jausmų) lavina. Džiaugiuosi, kad tai truko tik 2 savaites.. :)
top of page
bottom of page