Kai sužinojau, jog laukiuosi labai nudžiugau,juolab kad pavyko pastoti per ganėtinai trumpa 2,5mėn laikotarpi. Nesitikėjau,bet neštumo metu viskas ėjo lyg per “sviesta”.Jokiu blogumu, tik pradžioje lengvas pykinimas,kuris baigėsi su lyg 12savaite. Šiuo laikotarpiu spindėjau tiesiogine šio žodžio prasme, jokiu gestaciniu diabetu,toksikoziu ir pan,visa ši visuma tiesiog užliuliavo,viskas taip tobula,kad nė pagalvoti negalėjau kas laukia po gimdymo..O gimdymas buvo beprotiškai sunkus. Esu gan pakanti skausmui,bet neisivaizdavau,kad taip žiauriai gali skaudėti,dabar pagalvojus ,tai kiekviena mama užtai reikėtu apdovanoti, nes tai tiesiog nesuvokiama ir kaip tai galima ištverti. Prie visa to,prisidėjo ir personalo “ profesionalumas”. “Nešauk!,mes gimdėm be nuskausminamuju, tai ir tu kentėk! ir dar daug panašiu fraziu…kas pirmakartei mamai paguodos neteikia kai esi agonijoje ir pati nelabai orientuojasi kas vyksta. Po visko,jaučiuosi praradusi save, sergu pogimdyvine depresija, ir nematau to motinystės grožio,tad būna visokiu istoriju ir nelabai džiaugsmingu. Dėkoju tik,kad vaikas yra sveikas,o visa kita labai tikiuosi kažkada baigsis,ir visas tas sunkumas ir ta prasta savijauta ir nemigo naktys ir pajuode paakiai ir dar begale visko kas kiekviena mama sunkiu periodu gramzdina i dugna.
top of page
bottom of page